Mikrometeorologija ir taktika varžybose ( pagal A. Pranskėčio straipsnį apie kylančias oro sroves "termikus", publikuotą 1987m)

Laisvo skridimo modelių skriejimo rezultatai daug priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Aviamodeliuotojus labiausiai domina vertikalus oro masių maišymasis - konvekcija, kurią sukelia skirtingų temperatūrų oro srovės. Žemės atžvilgiu oras dažniausiai juda horizontalia kryptimi. Šį oro masių judėjimą vadiname vėju. Absoliuti tyla dažniausiai būna anksti rytą arba vėlai vakare. Kylančios ir smunkančios srovės susidaro vertikaliai judant oro masėms. Saulės spinduliai laisvai praeina oro sluoksnį. Sauso gryno oro beveik neveikia šiluminė energija. Saulės spindulius gerai sugeria žemės paviršius, vandenys ir augmenija. arimai, smėlynai, asfaltas, betonas įšyla greičiau ir stipriau už mišką, vandenį ar žalią pievą. Be to, spinduliai greičiau ir stipriau įšildo tą žemės paviršiaus vietą, į kurią jie krinta statesniu kampu, pavyzdžiui, šlaitą ar nuokalnę į saulės pusę. Taigi pažemės oro temperatūra ir konvekcija tiesiogiai priklauso nuo paviršiaus įvairumo.Virš stipriau įkaitintos žemės vietos susidaro šiltesnio oro pusrutulis. Kildamas į viršų, jis įgauna aukštyn apversto lašo formą, kurio aukštis gali siekti daugiau kaip 200 m. Paveiktas dinaminio turbulentiškumo, šis oro burbulas atitrūksta nuo žemės paviršiaus ir pradeda kilti aukštyn. Susidarant šilto oro burbului, susilpnėja vėjas - prasideda jo aptilimas, kuris esant 2-3 m/s vėjo greičiui, trunka 30-40 sekundžių. Aptilimo zonos plotį galima apytiksliai sužinoti, padauginus vėjo greitį m/s iš aptilimo laiko (sekundėmis). Šiuo atveju tokios zonos plotis bus nuo 60 iki 120 m. Taip, pavyzdžiui, galima nustatyti kylančios oro srovės - termiko galingumą, kurios plotis bus lygus aptilimo zonos pločio sandaugai iš dviejų. Atitrūkus nuo žemės šilto oro burbului, tuoj į jo vietą pradeda plūsti aplinkinis šaltesnis oras, palaipsniui sustiprėja vėjas, kartais pasikeičia jo kryptis. Meteorologiniais matavimais nustatyta, kad vidurinėje geografinėje juostoje termikai, kurių vertikalus oro masės kilimo greitis daugiau kaip 0,25 m/s, yra nuo 50 iki 300 m skersmens. Jie pasiekia 2,5km aukštį ( kartais iki 5 km). 50m aukštyje termikas pasiekia 0,25-0,75 m/s kilimo greitį. Kartais jis būna ir didesnis. 100m aukštyje termiko kilimo greitis dažnai viršyja 1 m/s. Didėjant aikščiui, kylanti oro srovė stiprėja. Jos kilimo greitis nuo centro į kraštus mažėja. Tai turi labai didelės įtakos modelių skriejimui. Tam tikrame aukštyje kylanti oro srovė atvėsta iki tokios temperatūros, kai drėgmė pradeda kondensoutis į mažyčius vandens lašelius - rūką, iš kurio ir susidaro kamuoliniai debesys. Esant labai sausam orui, debesų gali ir nesusidaryti.Kylant aukštyn, oro temperatūra vidutiniškai krinta 0,65 laipsnio kas 100m. Vasrą šis temperatūros gradientas kiekvienam 100m kartais sumažėja po 1 laipsnį. Tam tikrame aukštyje oro temperatūra gali nebekristi arba net kilti. Taip atsitinka tada, kai užslenka šiltesnis oro sluoksnis. Šis reiškinys vadinamas inversija. Tuo atveju kamuolinių debesų jau nesusidaro ir ties inversijos slouksniu pasibaigia termikai. Kuo didesnis temperatūros gradientas, tuo stipresni termikai. Ten, kur susidaro termikai, visada atsiranda ir smunkančių oro srovių - nuovėjų (atvėsęs oras pradeda slinkti žemyn). Nuovėjai dažniausiai išsidėsto žiedu aplink termiką. Kuo stipresni termikai, tuo stipresni ir nuovėjai. Stiprių nuovėjų žiedas būna siauras ir sudaro 0,2 termiko skersmens, ogreitis atitinka termiko greitį. Jeigu termikai silpni, nuovėjo žiedai aplink juos platūs ir jų žemėjimo greitis 2-3 kartus mažesnis už kylančios srovės greitį. Pirmuoju atveju naudinga bus, jeigu modeliai skries mažo skersmens spiralėmis, o antruoju - didelio skersmens spiralėmis. Kaip orientuotis aviamodeliuotojui varžybose, parenkant laiką modelio paleidimui? Kaip jau anksčiau sakyta, virš žemės besikaupiant šiltesnio oro burbului, prasideda vėjo aprimimas, ir po to paprastai oro burbulas atitrūksta. Priklausomai nuo vėjo stiprumo, tokie termikų atitrūkimai kartojasi kas 10-30min. Kuo vėjas stipresnis, tuo termikų atitrūkimai dažnesni, ir priešingai. Kai vėjo greitis neviršija 5-7 m/s, modelius galima leisti vėjui pradėjus pūsti po aptilimo. Jeigu vėjo greitis viršija 7 m/s, tai modelius reikia leisti aptilimo metu, kitaip jie gali nebepasivyti termiko. Kartais aviamodeliuotojai naudojasi muilo burbulais, kurie įvairiais įrenginiais laikas nuo laiko paleidžiami ir beveik tiksliai parodo kylančią oro srovę. Burbulų "mašinėles", kurios pastatomos 30m atstumu nuo starto vietos prieš vėją, geriausiai pakelti 4-5 m virš žemės. Tuomet muilo burbulus mažiau veikia pažemės oro turbulentiškumas. Labai gerą efektą duoda vadinamieji elektriniai termikų medžiotojai. Tokio įrengimo schema ir trumpas aprašymas buvo pateikti 1969m. "Sparnų" antrame numeryje. Geriausias laikas modeliui paleisti, kai mikroampermetro rodyklė pradeda rodyti oro temperatūros mažėjimą. Leisdami taimerinius modelius, aviamdeliuotojai beveik niekuomet neapsiriks, paleisdami modelį po tik pradėjusiu formuotis neaukštu kamuoliniu debesėliu. šiuo atveju reikia, kad modelis pakiltų bent 75m, taip pat turi būti atsižvelgiama ir į vėjo stiprumą. kuo stipresnis vėjas, tuo jis labiau nukreipia termiką. Kai silpnas vėjas, modelį galima paleisti, esant debesėliui virš galvos. Stipresniam vėjui pučiant, debesėlį reikia "paleisti" į priekį. Varžybų dalyvis turi sekti, kaip skraido kitų dalyvių modeliai. Palankiomis sąlygomis nedelsiant reikia leisti savo modelį, nes, esant siauriems termikams ir stipresniam vėjui, po 30s intervalo galima ir pavėluoti. Tuo atveju modelis gali patekti ant termiko krašto, kur čia pat ir nuovėjo zona. Tada oro srovės kampai modelio plokštumų atžvilgiu labai staigiai keičiasi, ir modelis pradeda stipriai banguoti. Jei platūs termikai ir silpnas vėjas, dar ir po 3-4 minučių paleistas modelis spėja pasigriebti termiką. Kai labai stiprūs termikai, sklandytuvų ir lėktuvų su gumos varikliais modelius reikia sureguliuoti taip, kad jie skraidytų 25-30 m skersmens ratais. Silpnuose ir plačiuose termikuose modeliai gali skraidyti 40-50 m skersmens ratais. Tuo atveju sklandytuvų ir lėktuvų su gumos varikliais modelių vidinio sparno galo atakos kampai į rato centrą gali būti padidinti 0,5-1 laipsniu. Šitaip sureguliotas modelis labai gerai reaguoja ir į sipniausią termiką - jį pasigaves pradeda daryti staigesnius posūkius, o patekęs į nuovėjo zoną, skraido didesnio skersmens ratais ir greičiau išeina iš jos. Jeigu vasarą iš ryto saulėta diena, tai sipna konvekcija prasideda apie 6 val. Nuo 9 iki 11 val. pasiekia apogėjų. Vėliau termikai pradeda silpnėti, ir apie 18-19 val. konvekcija visai išnyksta. Varžybose reikia turėti vieną modelį, paruoštą leisti esant stipriems termikams ir stipresniam vėjui.

Hey.lt - Nemokamas lankytoju skaitliukas